Ajurvedinės mitybos principai

Vedų virtuvė pagrista vegetarizmu, todėl Indijoje vegetarų žymiai daugiau negu nevegetarų. Pagal Vedų filosofiją mėsa, kiaušiniai ir žuvis nevalgomi; valgomi tik augaliniai ir pieno produktai.
Lietuvos gyventojų mityba yra labai neteisinga, mėsa yra svar­biausias maisto produktas. Žmogaus organizmas nepritaikytas val­gyti mėsą, nes jis neturi iltinių dantų jai draskyti ir ilgų nagų gro­biui laikyti. Be to, žmogaus žarnynas yra dvigubai ilgesnis negu liūto arba tigro. Mėsos likučiai iš žmogaus žarnyno ilgai nepašalinami, jie pūva ir nuodija kraują. Užtrunkantis mėsos ir kitų gyvulinių produktų virškinimas skrandyje ir jų puvimas žarnyne yra daugelio chroniškų ligų priežastis .

Gyvūnų ir žmonių panašumai ir skirtumai:

Siūlome keletą svarbesnių “Ajur-vedos” ir kitų šventraščių patari­mų, kaip teisingai maitintis

Sudvasinkime valgį

“Bhagavad-gita” (17.8-10) skirsto maistą i tris rūšis: dorybės, ais­tros ir neišmanymo. Dorybės maistas sveikiausias. “Dorybės maistas (pieno produktai, grūdai, vaisiai ir daržovės) ilgina gyvenimą, išgry­nina būtį, suteikia jėgų, sveikatos, laimės bei pasitenkinimo jausmą. Toks maistas saldus, sultingas, riebus ir skanus”.
Pernelyg kartūs, rūgštūs, sūrūs, aštrūs, sausi bei karšti valgiai lai­komi aistros maistu ir sukelia kančias. O neišmanymo maistas ­mėsa, žuvis ir paukštiena – apibūdinamas kaip “nešvarus, sugedęs ir nemalonaus kvapo”, sukeliantis vien skausmą, ligas ir blogą karmą. Žodžiu, maistas turi įtakos gyvenimo kokybei. Mūsų dienų žmogus mažiau kentėtų, jeigu rinkdamasis maistą galvotų ne vien apie kainą ir malonumą.
Tačiau valgome ne tik tam, kad prailgintume gyvenimą ir gautu­me fizinių jėgų, bet ir tam, kad išgrynintume mintį bei sąmonę. Štai kodėl dvasiškai gyvenantis žmogus prieš pradėdamas valgyti aukoja maistą Viešpačiui. Aukotas maistas padeda dvasiškai tobulėti. Indi­joje ir visame pasaulyje milijonai žmonių valgo tiktai Viešpačiui Kriš­nai paaukotą maistą.

Valgykime nustatytu laiku

Stenkimės sočiausiai pavalgyti vidurdienį, kai saulė pasiekia zeni­tą: nes būtent šiuo metu virškinimas aktyviausias. Prieš vėl sėsdami prie stalo, palaukime bent tris valandas, jei prieš tai užkandome, arba penkias, jei pavalgėme sočiai. Valgymas nustatytu laiku, be atsi­tiktinių užkandžiavimų, padeda išsaugoti proto ramybę bei suvaldyti liežuvį.

Valgykime malonioje aplinkoje

Pakili nuotaika gerina virškinimą, – juo labiau jį gerina dvasinis nusiteikimas. Valgykime malonioje aplinkoje ir kalbėkimės apie dvasinius dalykus. ,,Kšema-Kutuhaloje”, Vedų kulinarijos knygoje, para­šytoje II m.e. amžiuje, sakoma, kad maloni aplinka ir pakili nuotaika tiek pat svarbios geram virškinimui, kiek ir maisto kokybė.
Suvokime savo maistą kaip Krišnos malonę. Maistas – tai Dievo dovana, tad gamindami, dengdami stalą ir valgydami džiaukimės ja ir ją gerbkime.

Teisingai derinkime produktus

Produktai derintini taip, kad maistas būtų skanus, gerai virškina­mas ir lengvai pasisavinamas. Ryžiai ir kitokie grūdai labai tinka prie daržovių. Pieno produktai – sūris, jogurtas ir pasukos – tinka valgyti su grūdais ir daržovėmis, tačiau šviežias pienas ir daržovės kartu nelabai dera.
Įprastiniai Vedų pietūs, susidedantys iš ryžių, dalo, daržovių bei čapačių, – tai puikus įvairių mums reikalingų maisto medžiagų derinys.
Venkime valgyti daržoves su žaliais vaisiais. (Vaisius geriausia val­gyti atskirai arba su karštu pienu.) Taip pat rūgščių vaisių nemaišy­kime su šarminiais, o pieno – su rauginto pieno produktais.

Dalinkimės prasadu

“Upadešamritoje”, klasikiniame Vedų literatūros kūrinyje, kurį prieš penkis amžius parašė Šrila Rūpa Gosvamis, kalbama apie atsidavi­mo tarnystę: “Vienas iš būdų išreikšti savo meilę bhaktams – siūlyti prasadą ir priimti ji iš kitų”. Dievo dovana per didelė, kad laikytume ją vien sau, todėl šventraščiai pataria dalintis prasadu ir su kitais ­nesvarbu, ar jie būtų draugai, ar nepažįstami žmonės. Indijoje dar iki šiol dažnas laikosi senovės papročio, pagal kurį šeimos galva prieš sėsdamas valgyti praverdavo duris ir sušukdavo: “Prasadas! Prasa­das! Prasadas! Jei yra alkanų, ateikite pasivaišinti!” Sutikęs ir pato­giai pasodinęs svečius, jis vaišindavo juos tol, kol šie pasisotindavo, ir tik tada valgydavo pats. Net jeigu jūs ir negalite laikytis šio papro­čio, ieškokite progų pasiūlyti prasado kitiems – tada jums patiems prasadas atrodys gardesnis.

Laikykimės švaros

Vedų kultūra ypatingą reikšmę teikia švarai – tiek vidinei, tiek ir išorinei. Vidinė švara palaikoma kartojant Vedų mantras, ypač Harė Krišna mantrą. Tokiu būdu mes apvalome protą bei širdį nuo ma­terijos nešvarybių. Be kitų reikalavimų, išorinė švara – tai ir griežtos higienos taisyklės gaminant maistą, ir ji valgant. Suprantama, čia tu­rime galvoje ir pagirtiną įproti prieš valgį bei po valgio praustis ran­kas, taip pat pavalgius išsiskalauti burną.

Valgykime saikingai

Kiek mes energingi ir stiprūs, lemia ne maisto kiekis, o tai, kiek maisto mūsų organizmas gali suvirškinti ir pasisavinti. Kad skrandis dirbtų, reikia, kad jame būtų laisvos vietos, tad neprikimškime jo pil­nut pilnutėlio. Tegu skrandyje lieka laisvos vietos. Suvalgykime pusę to, kiek, mūsų manymu, pajėgtume, ir palikime ketvirtadalį vietos skysčiams, o kitą ketvirtadalį – orui. Šitaip mes pagelbėsime savo virškinimui, ir valgyti bus kur kas maloniau.
Saikinga mityba – tai pasitenkinimo jausmas ir fizinė harmonija.
Persivalgius protas būna sujaudintas arba apatiškas, o kūnas – ap­sunkęs ir nuvargęs.

Negesinkime virškinimo ugnies vandeniu

“Ugnimi” mes vadiname ir akims regimą liepsną, ir nematomą or­ganinį degimą. Virškinimas vyksta degimo principu. Dažnai kalbama apie riebalų bei kalorijų “sudeginimą”. Pats žodis “kalorija” reiškia ši­lumą, išsiskiriančią sudeginus maistą. Vedos teigia, kad mūsų suval­gytą maistą virškina ugnis, vadinama Džatharagni (skrandžio ugni­mi). Kadangi valgydami dažnai geriame, skysčio poveikis ugniai turi didelės reikšmės.
Atsigėrę prieš valgį, apmalšiname apetitą ir išvengiame persival­gymo. Šiek tiek skysčio valgant palengvins skrandžio darbą, tačiau jei geriame pavalgę, praskiedžiamos skrandžio sultys ir sumažina­ma virškinimo ugnis. Gerkime praėjus ne mažiau kaip valandai po valgio, o paskui, jei norėsime, galėsime gerti kas valandą iki kito valgymo.

Nešvaistykime maisto

Šventraščiai moko nešvaistyti maisto. Pasakyta: kiek maisto išme­sime gyvendami pertekliuje, lygiai tiek jo pritrūks atėjus nepriteklių laikams. Įsidėkime į lėkštę tiek, kiek galėsime suvalgyti, o likučius atidėkime kitam kartui. (Šildant maistą, įpilama skysčio ir verdama uždengtame puode ant silpnos ugnies. Dažnai maišoma.)
Jei dėl kokios nors priežasties prasadą tektų išmesti, sušerkime ji gyvuliams, užkaskime arba įmeskime i upę, ežerą ar kitą vandens telkinį. Prasadas šventas, tad jo nevalia mesti šiukšliadėžėn. Ir ga­mindami, ir valgydami stenkimės maisto nešvaistyti.

Retkarčiais pabadaukime

Galbūt jums pasirodys keista, kad kulinarijos knyga rekomenduoja badavimą, tačiau “Ajur-veda” teigia, kad badavimas stiprina valią ir sveikatą. Retkarčiais badaujant, pailsi virškinimo sistema, atsigauna jausmai, protas ir sąmonė.
“Ajur-veda” dažniausiai rekomenduoja badauti geriant vandenį. Va­karuose populiarus badavimas geriant sultis, nes vakarietiškos me­todikos skatina ilgalaikį badavimą. Tačiau “Ajur-vedos” nuomone, geriausia badauti trumpai – 1-3 dienas. Badaujant nederėtų gerti vandens daugiau, negu reikia troškuliui numalšinti. Kai virškinimo ugnis Džatharagni nebeturi ką virškinti, ji ima deginti susikaupusius kūne šlakus, o pernelyg didelis vandens kiekis šiam procesui kliudo.
Krišnos bhaktai pasninkauja per Ekadaši – vienuoliktą dieną po mėnulio pilnaties ir jaunaties. Tą dieną nevalgoma grūdų, žirnių ir pupų. “Brahma-vaivartos” šventraštis teigia: “Tas, kuris laikosi Eka­dašio, išvengia atpildo už nuodėmingus darbus ir tampa doresnis”.

Iš knygos Harė Krišna Vegetariniai Valgiai